Souls full of stars

Kokie buvo 2018-ieji metai? O kokie bus 2019? Argi jūsų negąsdina visa ta nežinomybė ko laukti?Kas atsitiks? Aš bijau, mane gąsdina. Ir tikrai stipriai... Visi šie metai man yra visiskas paskendimas tamsoje. Skęstu ir nesiryžtu bandyti pakilti atgal į šviesą, o kai pabandau, visa tai būna per daug laikina. Ir tai gąsdina. Visus metus gyvenu baimėje. Ko aš bijau? Šiemet pradėjau bijoti labai daug dalykų. Visos baimės man iš tiesų atrodo labai nepagrįstos, o kai kurios kamavo vaikystėje, tačiau buvo dingusios, bet šiemet grįžo ir vėl. Kodėl? Pati savęs to klausiau tūkstančius kartų, tačiau atsakymų vis dar negaliu surasti.Galbūt visa tais ateis su laiku? Man rodos, praeitame savo įraše esu minėjusi, jog daugybę kartų kilo minčių mesti savo tikrai mylimą konservatoriją ir grįžti atgal į Elektrėnus. Žinokit, prieš porą dienų vaikščiodama susimąsčiau ar nesigailiu stojus čia. Buvo visokių pliusų bei minusų, bet išties laimėjo pliusai. Sakiau, jog galbūt jeigu nebūčiau atvažiavusi mokyti

Kurį laiką ruduo buvo mano mylimiausias metų laikas. Mane žavėjo visa melancholija, lietus, vėjas, pakankamai šiltas oras, nematomas tapytojas, nenuplovęs savų teptukų nubėgęs per krūmus ir medžius ir taip nuspalvinęs juos širdžiai ir akiai maloniomis spalvomis. Šiemet taip pat pradėjau įsimylėti žiemą. Manęs vis dar neapleidžia tas rudeninis liūdesys, nors galbūt nėra tokių niūrių minčių, kaip mesti konservatorija ir panašiai, kurios labai dažnai mane lankė rudenį, tačiau vis dar būna dienų, kai nieko nesinori daryti, išskyrus gulėti visą dieną lovoje nejudant, bet deja tai neįmanoma būnant moksleivei. Taigi, grįžtant prie mano naujos meilės žiemai... Patikėkit tai nėra dėl to, jog Kalėdos, Naujieji metai ar dar kažkokia šventė. Tikrai ne. Kaip tik šiemet labai nelaukiu nei Kalėdų, nei dar kažko. Šių metų šventės bus tikriausiai liūdniausios per visą mano gyvenimą. Kokie vaistai mane gelbėja mano liūdniausiomis akimirkomis? Norėčiau pasidalinti keliomis dainomis, kurios gelbėja mane,